Švenčių belaukiant arba vertingos pamokos

Etnografinių regionų metams einant į pabaigą, Dubičių bibliotekos skaitytojai vaikai susitiko su kaimo senbuviais Marijona Skamarakiene ir Vladu Krakevičiumi.

Senolė Marijona atėjo ne tuščiomis – dubenėlyje atsinešė kūčiukų tešlos, nes susitikimo tema „Kūčių ir Kalėdų papročiai ir patiekalai“. Vaikai, užgniaužę kvapą, klausėsi pasakojimo apie senolės vaikystės Kūčias ir Kalėdas, pasiruošimą šioms šventėms. Mokėsi iš tešlos ne tik kūčiukus volioti, bet ir vištaitę padaryti. Daroma taip: tešlos juostelė surišama mazgu, o iš galų suformuojama galva ir uodega. Viešnia net ausytes nulipdė, uodegą ir sparnelius peiliu išgražino, beliko tik iškepti.

Marijonos Skamarakienės šeimoje augo 6 vaikai ir kiekvienas prieš Kūčias išsikepdavo po tokią „vištaitę“. Jas tupdydavo ant lentynos, o tėvulis tą lentyną užkeldavo ant pečiaus. Po kiekviena vištaite papildavo po saują kūčiukų, tarytum kiaušinių. Kitą rytą vaikai skaičiuodavo, kiek jų vištaitė kiaušinaicių pridėjo. O kai senolė pasakojo, ką per Adventą valgydavo, vaikai kraipė galvas – tikras pasninkas, jokio riebalo, tik žuvis, daržovės ir grūdai. O žuvies čia buvo pilnos upės ir ežerai. Žvejus rybokais vadino. Jie žuvį ir sūdė, ir džiovino. Cukraus nebuvo, pyragus kepė tik didžiausioms metų šventėms. Kūčių stalui gamino 12 patiekalų: avižų kisielių, aguonapienį, rasalą, žuvį, silkę, pečiuje keptas bulves, įvairius grūdus su medumi, patiekdavo spanguolių, obuolių, riešutų, duonkepyje keptą duonelę, kūčiukus ir, būtinai, plotkelę, kurią tėvulis visiems padalindavo ir palinkėdavo kiekvienam, ką nors labai svarbaus. Dar prieš laužiant plotkelę būtina malda ir visų nuoširdus atsiprašymas.

O jau namus kad susitvarkydavo ir išpuošdavo įvairias karpiniais, gėlytėmis iš popieriaus, šiaudiniais sodais! Iš medžio išdroždavo paukštukus ir sukabindavo palubėj. Visus šventus paveikslus apkaišydavo spalvotom rožytėm. Ir eglutę būtinai puošdavo. Žaisliukus patys gamino iš šiaudų ir popieriaus.

Kūčių vakarą būtinai burdavosi. Tam naudojo kūčiukus, šiaudus, veidrodį, žvakę su vandeniu, batus, malkas ir kt. Po Kūčių vakarienės jaunimas eidavo per ūlyčią ir pabelsdavo į langus. Jeigu išgirsdavo „eik“, tai tas, kuris beldė greit išeis iš kaimo, apsiženys, bet, kai šeimininkams pabosdavo tie beldimai, jie pasakydavo „sėskis“, tada teks dar metus sėdėti tėvų namuose.

Atsisveikindama kaimo senolė palinkėjo vaikams gražių švenčių, netingėti dirbti, nes darbas žmogų ir puošia, ir maitina.

Netrukus kaimo vaikų laukė antra pamoka – kašikų pynimas pas Vladą Krakevičių. Kiek per savo gyvenimą šis darbštus žmogus nupynė kašikų, surišo šluotų, vantų, negali ir suskaičiuoti. Pamokos pradžioje šeimininkas papasakojo, kokių medžių šakos tinka pynimui ir netgi, kur tie medžiai auga. Lazdynai atrodo vienodi, bet vieno šakos lūžta, o kito – lenkiasi, tokias šakas ir reikia pjauti.

Kašiko pynimas prasideda nuo dviejų lankų sunėrimo. Kiekvienas vaikas gavo po peilį šakoms nužievinti. Nužievintas šakas Vladas įpynė į kašiko šonus. Tai – skobos, viso jų – 14. Kiekviena šaka sulenkiama, galai nusmailinami ir stipriai sutvirtinami vytelėmis prie pagrindinių lankų sunėrimo vietų. Kai šis darbas baigsis, beliks vytelėmis išpinti tarpus tarp skobų. Darbas meistrą giria: tikslu, greita, kokybiška. Vaikams pamoka patiko, o meistras, norinčius pinti, pakvietė ateiti dažniau, nes kašikus jis pina kasdien.